Top Baneris

Klausimai Lukiškėms

2019 spalio 8 d.
Lukiškių kalėjimas
Sauliaus Žiūros nuotr.
Pasidalykite straipsniu

Rugsėjo 12 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje prasidėjo leidyklos „Lapas“ rengiamas viešų paskaitų ciklas „Aktualu šiandien“. Pirmosios paskaitos „Rekomendacija Lukiškėms. Apie Lukiškių kalėjimo istoriją ir ko šiandien galima pasimokyti iš kitų miestų“ lektorius Felixas Ackermannas Lietuvoje praleido penkerius metus. Čia jis nagrinėjo Rytų Europos procesus, miestų erdves, dėstė Europos humanitariniame universitete. Lietuviškos patirtys išaugo į knygą apie šiuolaikinę Lietuvą „Labai blogai arba liuks. 8 pamokos apie Lietuvą“.

Skirtingai nuo įprasto suvokimo, Lukiškių kalėjimas tam tikra prasme visai nebuvo atsiskyręs nuo miesto. Tai buvo daugiafunkcis kompleksas, kurį su miestiečiais siejo prižiūrėtojai. Felixas ACKERMANNAS

Dar gyvendamas Vilniuje, jis rinko medžiagą naujam projektui apie XIX–XX a. statytus ir veikusius, tačiau šiuo metu nebefunkcionuojančius, kitas paskirtis turėsiančius kalėjimus. Paskaitoje aptartas Lukiškių kalėjimas, jis lygintas su La Modelo kalėjimu Barselonoje ir Rakowieckos kalėjimu Varšuvoje, buvo keliami klausimai, kaip vilniečiai turėtų pasielgti su miesto centre ištuštėjusiu kalėjimu.

Lukiškių padėtis mieste

Paskaitą F. Ackermannas pradėjo trumpu kalėjimo padėties mieste aptarimu. Jis priminė, kad kalėjimo statymo metu Lukiškės buvo užmiestis, kalėjimas buvo caro imperijos suplanuotos, tačiau neįgyvendintos kvartalų sistemos dalis. Lektorius pasakojo Lukiškių kalėjimo vaizdavimo skirtingo meto žemėlapiuose niuansus, pavyzdžiui, kad sovietiniuose žemėlapiuose jo nebuvo galima rasti, visuomenei buvo pateikiamos tik labai abstrakčios transporto schemos, tačiau ankstesniuose planuose – lenkiškuose, vokiškuose – jis visur buvo išryškinamas kaip viešosios paskirties pastatas.

Felixas Ackermannas. J. Zappner nuotr.

Felixas Ackermannas. J. Zappner nuotr.

Politinių priešininkų įkalinimo vieta

„Politiniai priešininkai – nesvarbu, kas valdė Vilnių, – visada buvo laikomi Lukiškių kalėjime“, – rašė F. Ackermannas savo knygoje apie Lietuvą. Lukiškių kalėjimą jis mato kaip caro valstybės žiaurumo prieš piliečius vietą, nors šioji ir stengėsi pavaizduoti šį kalėjimą kaip labai modernų ir gražų, netgi kelionių vadovuose rekomenduojamą apžiūrėti ir pasigrožėti gausia jo puošyba. Rusijos imperijai kalėjimas pasitarnavo kaip iškaba savo civilizuojančioms pretenzijoms istorinėje Lietuvoje demonstruoti.

Kita vertus, tai buvo ne vien Rusijos imperijos žiaurumo vieta. Knygoje jis rašė: „Rusijos valdžia po 1905 m. revoliucijos, Vokietijos okupacinė valdžia Pirmojo pasaulinio karo metais pavertė Lukiškių kalėjimą politinių priešininkų infiltracijos stovykla. 1940 m. NKVD įrengė čia koncentracijos stovyklą politiniams priešininkams. Po metų čia jau Gestapas laikydavo tūkstančius Vilniaus žydų, prieš juos sušaudant miesto pakraštyje, Paneriuose.“ Po nepriklausomybės atkūrimo dar kelerius metus Lukiškių kalėjime buvo vykdomos mirties bausmės, kol, 1998 m. pakeitus Baudžiamąjį kodeksą, ji buvo panaikinta.

Kalėjimų daugiafunkcionalumas

Pasakodamas apie kasdienį kalėjimo gyvenimą, F. Ackermannas pabrėžė, kad, skirtingai nuo įprasto suvokimo, Lukiškių kalėjimas tam tikra prasme visai nebuvo atsiskyręs nuo miesto. Tai buvo daugiafunkcis kompleksas, kurį su miestiečiais siejo prižiūrėtojai. Kalėjimo pastatai atliko ir edukacijos, ir medicinos, ir rankdarbių dirbtuvių, ir bibliotekos funkcijas, ten vyko koncertai. Antropologas juokavo, kad tikriausiai niekas apie Lukiškes negalvojo kaip apie vietą ramiai kelerius metus rašyti dramos ar poezijos kūrinį, o juk beveik būtent taip nutiko kai kuriems iš sulaikytųjų.

Kasdienio gyvenimo įvairumas atsiskleidė ir religiniu požiūriu. Knygoje „Labai blogai arba liuks. 8 pamokos apie Lietuvą“ autorius rašė: „Prie įėjimo į kalėjimą rymo didžiulė rusų stačiatikių Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė, <…> pagrindiniuose korpusuose, ten, kur iš panoptikono sargybinis stebi koridorių su celėmis, buvo įrengta ir katalikų koplyčia, ir žydų maldos kambarys.“ Šią temą autorius plėtojo ir paskaitoje, jis rodė į tąsias panoptikonų vietas – sankirtas tarp skirtingų kalėjimo korpusų, kur ir buvo numatytos maldos vietos. Paskaitoje jis svarstė, kad galbūt jos buvo suplanuotos sukeistomis vietomis nei dabartiniame kalėjimo vaizde.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Lyginimas

Paskaitoje miesto antropologas lygino Lukiškių kalėjimą su dviem konkrečiais pavyzdžiais: La Modelo kalėjimu Barselonoje ir Rakowieckos Varšuvoje. Būtent juos F. Ackermannas pasirinko dėl savo panašumo su vilnietiškuoju pavyzdžiu. Abu šie kalėjimai buvo atidaryti 1904-aisiais, o uždaryti irgi panašiu metu, tad jų istorinis laikotarpis persikloja su Lukiškių – juk Vilniaus kalėjimo tvirtovė (kaip buvo vadinama caro laikais) buvo atidarytas irgi 1904 metais. Visi šie kalėjimų kompleksai yra įsikūrę miestų centruose ir dabar, juos uždarius, svarstomos naujosios jų funkcijos.

Rakowieckos kalėjimas

Kalėjimų lyginimą F. Ackermannas pradėjo nuo lenkiškojo pavyzdžio, kadangi Vilniaus ir Varšuvos įstaigų skirtumai ryškesni: ir santykiu su visuomene, ir paties kalėjimo suplanavimu. Rakowieckos kalėjimo forma yra kryžiaus, jį nuo miesto taip pat skiria siena. Siūloma kalėjimo naujoji paskirtis – vieta antikomunistinio pasipriešinimo dalyviams atminti. Šis muziejaus projektas buvo sugalvotas nesitariant su bendruomene, tai monofunkcis, iš viršaus miestiečiams primestas sumanymas. Kalėjimo savininkai niekada nesikeitė – tai buvo ir bus Teisingumo ministerija, o tai irgi neleidžia daryti didesnių pokyčių. Pasak lektoriaus, jis šio kalėjimo perorientavimo procese pasigedo diskusijos, skeptiškai žiūri į tokį nedaugialypį buvusio kalėjimo panaudojimo būdą ir koncentravimąsi į praeitį.

La Modelo kalėjimas Barselonoje. www.lamodel.barcelona/es nuotr.

La Modelo kalėjimas Barselonoje. www.lamodel.barcelona/es nuotr.

Lukiškių brolis Katalonijoje

La Modelo situacija yra panašesnė į Lukiškių. Šis kalėjimas net vizualiai kiek primena Vilniuje buvusio kalėjimo pastatų kompleksą: abu jie sudaryti iš panoptikono principu sujungtų korpusų, pastatų išdėstymas sklype yra pagrįstas ta pačia logika. Teritoriją taip pat juosia paveldosaugininkų saugoma siena.

Pasak F. Ackermanno, kaip ir La Modelo, Lukiškių kalėjimas yra tam tikra heterotopija. Tai buvo valstybės žiaurumo vietos: Vilniuje – caro, Barselonoje – Franko režimo. Tačiau Katalonijos kalėjimo pastatų komplekse neketinama koncentruotis į praeitį. Planuose – skirtingų grupių poreikių užtikrinimas: ir vaikų, ir žmonių su šunimis, ir senolių, ir kitų socialinių grupių. Sklypą supančią sieną taip pat ketinama palikti, ji turėtų juosti žaliąją zoną. Barselonos gyventojai tikisi sukurti erdvę, kurioje būtų gera tiesiog būti.

Klausimai, o ne atsakymai

Paskaitą F. Ackermannas užbaigė pabrėždamas, kad konkrečių atsakymų, kaip elgtis su Lukiškių kalėjimu, jis neturi ir negali turėti. Jis siūlė ne rekomendacijas, o klausimus, kuriuos, jo manymu, vilniečiai turėtų atsakyti patys, kadangi Vilnius – jų. Kam priklauso miestas? Kas yra buvusio kalėjimo savininkai? Kaip įsivaizduojame savo, kaip miesto bendruomenės, ateitį? Kaip šiandien siekiame sutarimo? Ar prisiminimas apie įkalintuosius yra mūsų paveldo dalis? F. Ackermannas tikisi, kad diskusijos atves prie miesto gyventojams geriausių sprendimų.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 rugsėjis.


Pasidalykite straipsniu
Komentarai

Rekomenduojami video