Pagrindinis puslapis Sena Voruta Karaimai. Kas jie? Kada ir kaip atsirado Lietuvoje?

Karaimai. Kas jie? Kada ir kaip atsirado Lietuvoje?

Didybė mūsų – mūsų praeitis; ją pažindami imsime gerbti turimą paveldą, o jo puoselėjimas – mūsų tolesnė plėtotė ir mūsų atgimimas…

Ištiań siuviar karandašlar!

Dailininkas Vincentas Smakauskas 1822 metais, būdamas studentas, atvyko į Trakus piešti griūvančios pilies ir jos freskų. O po 20 metų (1841 m.) rašomus atsiminimus pradėjo nuo karaimams priklausančios karčemos, kurioje tvyro „ramus ir meilus bendravimas su žmonėmis, taip pat svetingumas, o ypač  tai, kad jų padermė nėra padariusi pas mus jokio nusikaltimo, kiekvieną paskatina suartėti su jais. Netgi smulkioje prekyboje, kuria užsiima ir iš kurios daugiausia gyvena, jokių suktybių niekad nepastebėta, priešingai, svarbiausias jų elgesio bruožas – didžiausias sąžiningumas. Odos, agurkai, riestainiai yra būdingiausi jų prekybos dalykai <…> Jie ne pirklių tauta, apie pelną nesvajoja, tenkinasi kukliu turteliu. Iš pažiūros karaimų išvaizda nelabai charakteringa, bet vis dėlto maloni; visi brunetai, tamsiaveidžiai, kumpanosiai, būdingais truputį išsišovusiais skruostais ir netgi barzdos, kurių paprastai neskuta, nesuteikia jiems rytietiškų  bruožų“.

Prabėgo daugiau kaip pusantro šimtmečio, tačiau dailininko aprašytieji karaimų bruožai, ko gero, bemaž nepasikeitė. Kas su jais bendrauja, visi atsiliepia, kad tai dori, sąžiningi, kultūringi, išsilavinę žmonės, nors jų negausi bendruomenė tolydžio mažėja ir vis sunkiau ir sunkiau laikytis tautos papročių, bendrauti gimtąja kalba.

Istorija, kaip karaimai atsirado Lietuvoje, tapo vos ne legenda, tačiau apie ją – kiek vėliau. Pradėkime nuo to, kaip ir kada karaimų tauta radosi pasaulyje.

Jeigu ieškotume pradžių pradžios, tai sužinotume, kad karaimai kalbos ir etnogenezės požiūriu priklauso seniausioms tiurkų gentims kipčiakams. O šie pirmą kartą minimi istorinėse kronikose I tūkstantmetyje prieš Kristų. 

Prieš pustrečio tūkstantmečio kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o dar po dviejų šimtmečių juos nukariavo hunai. Nuo VI a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija.

Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai – polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu.

Sekdami paskui didžiausią tiurkų genčių grupę ogūzus, kipčiakai X a. persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros bei Šiaurės Kaukaze. Tuo metu kipčiakai užėmė didžiulę teritoriją nuo Vakarų Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, tačiau vientisos valstybės neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai.

IX a. šiandieninės Rusijos pietinėse žemėse savo galybės viršūnę pasiekė Chazarų kaganatas. Jis garsus savo religiniu tolerantiškumu, tad atvykę karaizmo misionieriai dalį čia gyvenančių genčių atvertė į savo tikėjimą. Bendra kalba ir tikėjimas šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, o religijos pavadinimas virto etnonimu – tautos pavadinimu. Tų genčių palikuonys yra ir dabartiniai Lietuvos karaimai. Manoma, kad juos mūsų šalyje yra įkurdinęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1397–1398 metais.

XIV a. pabaigoje Trakus mini rusų metraštininkai. Tikėtina, kad jau tada galėjo būti pastatyta viena didžiausių aptvarinio tipo pilių. Beje, kryžiuočiai per antpuolį pilies nepaėmė ir, sudeginę miestą, pasitraukė.

Ypač Trakai sustiprėjo Vytauto laikais. Pats Vytautas didelį įspūdį paliko prancūzų didikui riteriui ir diplomatui Gilbertui de Lannoy. Ordino magistrui jis pareiškė, kad „Vytautas yra labai galingas kunigaikštis, nes nugalėjo ginklu dvylika ar trylika karalysčių ir šalių. O turėjo bendrai paėmus dešimt tūkstančių jam pačiam priklausančių pabalnotų žirgų“ (Č. Kudaba. „Jei iš Vilniaus keliausi“. Vilnius, 1979).

Taigi šis galingasis Lietuvos  kunigaikštis ir sumanė XIV a. pabaigoje pasigalynėti prie Juodosios jūros. Jis pasinaudojo žinia, kad Aukso Ordoje tuo metu įvyko perversmas – Timūras Kutlukas nuvertė  chaną Tochtamyšą. Chanas pabėga į Lietuvą ir Vytautas mielai jį priima, o netrukus  įsiveržęs į Pietų Rusią netoli Azovo sumuša vieną ordų. Po to iš Krymo atsiveda į Lietuvą apie 400 karaimų šeimų. Kartu Lietuvoje apsigyvena ir totoriai, jų – keturi tūkstančiai.

Šis karaimų apgyvendinimas Lietuvoje buvo ne vienkartinis. Kai kurie šaltiniai teigia, kad iš viso jų persikėlė apie 5000 be jokios prievartos, nes žmonėms buvo galutinai įgrisę nesibaigiantys ordų karai. O Vytautui atkelti karaimus ir totorius į Lietuvą nebuvo tuščia užgaida. Jis norėjo apgyvendinti laisvus žemės plotus, statyti pilis, miestus, pagyvinti prekybą bei ekonominį gyvenimą.

Iš pradžių karaimai kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Anuomet vandens lygis ežeruose buvo kur kas aukštesnis, o per miestelio vidurį tekėjo upelis. Į pietus nuo jo gyveno įvairių tautų žmonės, o į šiaurę – tik karaimai. Jie pusiasalio smaigalyje tikriausiai buvo įkurdinti neatsitiktinai: dabar kas norėjo patekti į pilį, turėjo vykti per karaimų teritoriją. Jų kariai saugojo ne tik tiltus, bet ir  Karaimų salą.

Nuo šiol Trakai visus 610 metų ir buvo karaimų centras Lietuvoje, tik pastaraisiais metais  dėl įvairių priežasčių čia jų labai sumažėjo. O XIV a. pabaigoje vėlesni ateiviai iš pietų apsigyveno ir kitose Lietuvos vietovėse: Saločiuose, Biržuose, kur iki šiol tebėra Karaimiškių kaimas, Pasvalyje, Upytėje, Pušalote, Pumpėnuose, Panevėžyje, Naujamiestyje ir kitur. Tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis  centras. Ilgainiui  Trakai pačių karaimų imami suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo ir Haličo-Lucko karaimais.

Tas pats jau minėtas prancūzų didikas keliautojas Gilbertas de Lannoy savo kelionių užrašuose pastebėjo ir tai, kad „minėtame Trakų mieste ir apylinkėse daugelyje kaimų yra  labai daug totorių, kurie gyvena gentimis ir yra tikri saracėnai. Nieko nežino apie Jėzaus Kristaus įstatymą ir turi savo kalbą, vadinamą totoriška“.

Keliautojas tikriausiai susidūrė ne tik su totoriais, bet ir su karaimais, gyvenančiais Trakuose, kadangi mini labai gausų totorių skaičių. Svetimšaliui, matyt, buvo sunku atskirti šių dviejų tautų gyventojus. Tai rodo, kad ir toks faktas: savo aprašymuose jis mini senąją pilį, tiltus, o juk tose vietose gyveno tiktai karaimai.

Tuo metu karaimų drabužiai ir kalba jau mažai tesiskyrė nuo totorių, kurie daugiausia gyveno Trakų apylinkėse. Be to, mįslių paliko ne tik svečio iš Prancūzijos aprašymai, painiavos nuo tų laikų yra išlikę ir daugiau. Pavyzdžiui, senos karaimų kapinės Trakuose iki šiol tebevadinamos (totorių kapinėmis), nors užrašai paminkluose liudija, kad čia palaidoti vien karaimai. Ir ežeras prie karaimų gyvenvietės vadinamas Totoriškių ežeru…

Manoma, jog pirmieji karaimai čia apsigyveno 1398 metais. Vėliau, kai Krymą pasiekė žinia, kad jie įsikūrė neblogai, į Lietuvą atsikėlė dar daugiau žmonių, jie pasklido po kitus miestus ir miestelius. Dokumentai liudija, kad iki 1710 metų baisiojo maro buvo jau 34 bendruomenės. Deja, po šios skaudžios nelaimės beliko trys – Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje.

Mažai karaimų tautai itin skaudūs buvo ir sovietiniai metai, kuomet jų skaičius tolydžio mažėjo. Tai rodo gyventojų surašymų nuo 1959 m. duomenys. Jie pateikti skyrelio „Karaimų kalba“ pabaigoje. Buvo uždarinėjami karaimų maldos namai, mokyklos, spauda, atimama bendruomenės žemė, todėl daugelis emigravo į kaimyninę Lenkiją, kur stengėsi persikelti ir Haličo-Lucko karaimai.

* * *
Kaip minėjome, Trakuose karaimai buvo apgyvendinti šiaurinėje miesto dalyje. Vytautas skyrė jiems žemės ir sudarė iš jų  pilies  apsaugos gvardiją.

Feodalinėje Lietuvoje aukščiausios valdžios valdymo aktai buvo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos karalių raštiški potvarkiai, vadinami privilegijomis. Tokiomis privilegijomis buvo nustatyta ir karaimų teisinė padėtis: savivaldos sistema, mokestinės prievolės, didžiojo kunigaikščio dvaro žemės apdirbimo prievolė, pajamų šaltiniai, prievolė saugoti  pilis, lydėti pasiuntinius bei gurguoles ir kt. Gaila, bet Vytauto išduotų privilegijų, kurios minimos XVIII a. aktuose, originalai neišliko.

Pirmasis aktas, nustatantis teisinę karaimų padėtį Lietuvoje, yra valdovo Kazimiero 1441 m. privilegija, suteikianti Trakų karaimams tokią pat Magdeburgo teisę, kokią jau buvo gavę Vilniaus, Trakų ir Kauno miestai.

Lietuvoje apsigyvenę karaimai sudarė atskirą bendruomenę – džymat. Ji užėmė atskirą miesto dalį, kuri buvo savarankiškai jų administruojama ir traktuojama kaip atskiras miestas, turėjęs ir savo miesto antspaudą. Vaitas, kaip vėliau ir Dvasinė valdyba, beveik visada rezidavo Trakuose, kurie buvo, kaip jau minėta,  karaimus vienijantis centras.

Čia galėtume prisiminti ir to laiko, ir paskesnes svarbiausias Lietuvos karaimų istorijos datas:

1397–1398 m. – karaimų įsikūrimo Lietuvoje (Trakuose) pradžia.

1441 m. – Lietuvos karaimams suteikta Magdeburgo (savivaldos) teisė. Nuo tol  bendruomenė iš savo narių rinkdavo vaitą, tvarkiusį jos vidaus gyvenimą ir gynusį jos reikalus santykiuose su valdovu, administracijos atstovais bei  kitais gyventojais.

1528 m. – Venecijoje išleistoje maldaknygėje išspausdinti pirmieji himnai karaimų kalba.

1690 m. – Upsalos (Švedija) universiteto profesorius Gustavas Peringeris (1651–1710) savo šalies valdovo karaliaus Karlo XI pavedimu surengė specialią ekspediciją į Lietuvą ir pirmasis atkreipė dėmesį į etninį bei kalbinį karaimų savitumą.

1710 m. – Lietuvoje siautėjo baisus maras, nusinešęs nepaprastai daug karaimų gyvybių.
XIX a. vid. – Lietuvos žemėse ėmė veikti Trakuose įkurta Karaimų dvasinė valdyba.

1932 m. – Vilniuje įsteigta Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugija.

1936 m. – paskelbtas įstatymas, reguliuojantis teisinę karaimų religinės bendruomenės padėtį valstybėje.

1949 m. – uždaryta karaimų kenesa Vilniuje.

1970 m. – nugriauta karaimų kenesa Panevėžyje.

1988 m. – atkurta Lietuvos karaimų kultūros bendrija.

1989 m. – Trakuose įvyko pirmasis tarptautinis karaimų suvažiavimas.

1992 m. – karaimų bendruomenei, kaip nuo XIV amžiaus pabaigos Lietuvoje egzistavusios religinės bendruomenės teisių perėmėjai, suteiktos juridinio asmens teisės ir nustatyta jos buveinė Vilniuje.

1993 m. – restauruota ir pašventinta karaimų kenesa Vilniuje.

1997 m. – totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600 metų jubiliejaus iškilmės.

1998–1999 m. – Vilniuje išleistas „Karaimų liturginis maldynas“ karaimų kalba.

2000 m. – Trakuose surengta karaimų jaunimo kultūros ir sporto šventė.

2007 m. – restauruoti bendruomenės namai (Karaimų g. 13)Trakuose

2008 m. – restauruota karaimų mokykla (Karaimų g. 28) Trakuose

Apibendrinant šias pastabas reikėtų pažymėti, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ne jėga atsivedė iš Krymo Solchato gyventojus – juos patraukė valdovo tolerancija religijoms, suteikimas darbo ir kariams, ir žemdirbiams, kurie ypač garsėjo kaip daržininkai. Lietuvoje netgi išvesta karaimiškų agurkų veislė – chyjar. Karaimai, teigė XIX a. Vilnijos lenkų poetas Vladislavas Sirokomlė, „buvo pusiau bajorai. Jie laikė save tikrais šio krašto piliečiais, o ne svetimais…“ („Iškylos iš Vilniaus po  Lietuvą“, Vilnius, 1989 m.).

Į atsakingą vaito postą būdavo renkami labiausiai išsilavinę protingi bendruomenės žmonės visuotiniame susirinkime. Išrinktąjį tvirtindavo pats valdovas arba jo pavedimu Trakų vaivada. Pagal ano meto paprotį vaitai savo pareigas turėjo eiti iki gyvos galvos, vaito teismui priklausė civilinės bylos, o baudžiamosios – tik už nedidelius nusikaltimus.

Lietuvoje gyvenantys karaimai buvo civiliai ir kariškiai. Trakuose kariškiai ėjo sargybą ir saugojo pilis, vėliau, pilims netekus karinės reikšmės, ši jų tarnyba tapo nebereikalinga. Iš dokumentų nuotrupų apie karaimus, tituluojančius save didžiojo kunigaikščio karužomis ir pulkininkais, galime numanyti prie valdovo buvus atskirą karaimų dalinį. Atitarnavę kariuomenėje karaimai naudojosi kariškiams suteiktomis teisėmis.

Kad karaimų visuomenėje karybos tradicijos visada buvo gajos, rodo ir jų herbe pavaizduota dviragė ietis, vadinama senek, kartu su skydu vadinamu – kalkan. Įdomu ir tai, kad karaimų kalboje išliko gausi karybos terminija, tuo tarpu kitos tiurkų tautos ją pakeitė skoliniais.

Civiliai daugiausiai dirbo žemę, kurios Vytautas jiems atseikėjo apie 150 hektarų. Jie užsiiminėjo daržininkyste, gyvulininkyste, ypač arklininkyste. O kai kurie, kaip ir kitų miestelių gyventojai, vertėsi amatais, prekyba, laikė karčemas.

Tarp karaimų buvo ir garsių gydytojų, teologų, matematikų bei kitų profesijų žmonių, kuriuos pažinojo ne tik Lietuva. Apie šviesiausius mokslo, kultūros puoselėtojus įvairiais amžiais sužinosime vėliau.
Apie tai, kaip karaimai apsigyveno Lietuvoje, jų ryšius su giminingomis gentimis, įsikurdinimą, įvairiapusišką veiklą labai daug įdomios medžiagos, archyvinių dokumentų pateikia Algirdas Baliulis, Stanislovas Mikulionis ir Algimantas Miškinis leidinyje „Trakų miestas ir pilys“ (Vilnius, 1991 m.).

Šiandien daugmaž visi sutinka, jog karaimus Lietuvoje įkurdino Vytautas po savo antrojo žygio į Krymą 1398 m. Karaimams ypač patikę, kad Vytautas, kaip ir kiti Lietuvos didieji kunigaikščiai, nevertė jų keisti religijos nei papročių. Apie karaimų įkurdinimą tais metais rašė ir jų pačių to laikotarpio šaltiniai, kuriuose teigiama, kad karaimai atvykę iš Solchato, o Vytautas Teisusis davęs jiems privilegiją.

Tačiau galima ir kita prielaida – kad karaimai Trakuose gausiai apsigyveno bent dešimčia metų anksčiau ir pirmieji naujakuriai atvyko ne iš Krymo, bet iš Lucko. Kai kurie mokslo žmonės abejoja Vytauto privilegijos autentiškumu, tačiau Žygimantas Senasis 1507 metais ją patvirtino. Jos kopiją 1639 m. balandžio 7 d. į Trakų pilies teismo knygas pateikė įrašyti Trakų karaimas „ponas Juozapas Zubickis“, vėliau aktuose vadinamas „karališkuoju“ ir Trakų gydytoju. Ši Žygimanto Senojo patvirtinta privilegija yra saugoma Lietuvos valstybės meno archyve.

Kad privilegija yra autentiška iš tiesų galima tikėti, nors tais metais Trakus valdė Skirgaila. Tačiau Vytautas joje didžiuoju kunigaikščiu nesitituluoja, tik vadina save Gardino, Lietuvos Brastos, Drohičino, Lucko, Vladimiro ir kitų žemių paveldėtoju. Privilegija ir buvo suteikta ne Trakuose, o Lucke, kurį Vytautas pradėjo valdyti 1387 metais, pirmą kartą grįžęs iš Ordino.

Ten tikriausiai jis ir suėjo į kontaktą su didele karaimų bendruomene, kurios  pirkliai Kęstučio valdomus Trakus, matyt, pasiekdavo dar 1340 metais, kai Lucką valdė jo brolis Liubartas. Tad privilegiją Vytautas tikriausiai išdavė būsimiems Trakų karaimams, o gal kai kuriems jau čia atvykusiems iš Volynės, tikėdamasis jų finansinės bei karinės paramos. Ir karaimai jam padėjo – saugojo Trakų pilis, teikė kitokią pagalbą.

Naujienos iš interneto